Igoris Nikolajevas savo jėgas kaip režisierius bandyti pradėjo dar 1960 m. studijuodamas Ščiukino valstybinėje teatro mokykloje. Nuo pat savo profesinio kelio pradžios jis ieškojo galimybių įgyvendinti dvi idėjas: įkurti savo teatrą ir sukurti unikalią aktorių rengimo sistemą. Nuo 1970 iki 1984 m. jis dirbo režisieriumi Astrachanėje, Ordžonikidzėje, Minske, Vilniuje ir kituose miestuose. 

Dirbdamas su profesionaliais aktoriais, režisierius Nikolajevas toliau kūrė savo sistemą, pritaikydamas naujausius psichologijos tyrimų rezultatus, savo paties atradimus ir pažangių teatro pedagogų pasiekimus. Profesinėje scenoje ryškiausiais sėkmingo režisieriaus ir pedagogo kūrybinių paieškų derinio pavyzdžiais tapo Vilniaus rusų dramos teatre pastatyti spektakliai „Arena" (pagal J. Fridbergo pjesę) ir „Fenomenai" (pagal G. Gorino pjesę). 

Tačiau kad ir kaip režisierius Nikolajevas vertino profesionalios scenos pranašumus ir galimybes, atsiradus nors mažiausiai progai jis grįždavo prie savo teatro idėjos. Taip gimė teatro studijos Daugpilyje, Kalugoje, Vilniuje ir Kijeve. Šiose studijose sukurtus spektaklius - „Drakoną" pagal Švarco pjesę, „Ispaniškas pramogas" pagal Tirso de Molinos pjeses, „Tai kodėl mes ne Vitenberge?" V. Šekspyro tragedijos „Hamletas" motyvais ir „Jurodiją" pagal F. Dostojevskio romaną - pagrįstai galima vadinti ne tiesiog režisieriaus Igorio Nikolajevo pastatytais spektakliais, o Igorio Nikolajevo teatru.